Miežaičių kaimo bendruomenė sėkmingai įgyvendina projekto ,,Ateitis mūsų rankose“ veiklas

Miežaičių kaimo bendruomenė siekia stiprinti Miežaičių ir kitų aplinkinių kaimų gyventojų bendruomeninį sutelktumą, skatina gyventojus spręsti vietos bendruomenei svarbius klausimus, todėl vasaros pabaigoje organizuotaskraštiečių susitikimas – konferencija ,,Yra tokių be tėviškės negalinčių“, įgyvendinant Miežaičių kaimo bendruomenės vietos projektą ,,Ateitis – mūsų rankose“   pagal vietos plėtros strategiją  „VVG „Radviliškio lyderis“ teritorijos vietos plėtros strategija 2016-2023 m.“.

Susitikimas padėjo   užsimegzti naujus ryšius tarp išvykusių ir kaimuose gyvenančių kraštiečių.Gera sugrįžti į tėviškę, kur esi laukiamas, kur   patiri  bendrystės jausmą, kai galvoji ne tik apie save, bet ir apie savo artimuosius, apie tuos, kurie šalia ir tuos, kurių jau nebėra.Mūsų kaimuose nedaug  telikę, todėl pabuvimas kartu, kai iš įvairių Lietuvos kampelių pavakaroti į tėviškę sugrįžo kraštiečiai, buvo labai laukiamas. Šventė prasidėjo šv. Mišiomis Radviliškio šv. Mergelės Marijos gimimo  bažnyčioje.  Vakare šventės dalyviai rinkosi į bendruomenės namus, kur vyko susitikimas konferencija ,,Yra tokių be tėviškės negalinčių“. Konferenciją vedė bendruomenės pirmininkė Lina Dikavičienė ir iš Klaipėdos į gimtus namus grįžusi Greta Matuzaitė. Susirinkusius kraštiečius pasveikimo Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorė J. Margaitienė, Radviliškio seniūnijos seniūnė G. Kuraitienė.   

Bendruomenės viešojoje erdvėje buvo pakeltos Lietuvos valstybinė ir Miežaičių kaimo bendruomenės vėliavos, kurias bendruomenė įsigijo iš projektinių lėšų.  Vėliavos ugdo pilietiškumą, patriotiškumą, reprezentuoja bendruomenės vienybę.  Bendruomeniškumo įtvirtinimui pastatytas  koplytstulpis, kuriame pavaizduotas sėjėjas Izidorius – tai tarsi padėka mūsų protėviams už jų sunkų kasdieninį darbą. Tai tarsi kvietimas jaunimui, vaikams burtis į bendruomenę, išvykusiems grįžti į gimtinę, sėti bendruomeniškumo sėklas iš kurių išaugtų geri darbai. Koplytstulpį išdrožė liaudies meistras Edvardas Belokopitovas, o saulutę nukalė kalvis tautodailininkas Stanislovas Špukas. Tikrasis koplytstulpių  gyvenimas prasideda nuo pašventinimo, nes nešventintas koplytstulpis yra suprantamas tik kaip paprastas daiktas. Pašventinimo ceremonijoje dalyvavo Radviliškio šv. Mergelės Marijos gimimo  bažnyčios kunigas E. Zeidotas.  

Toliau konferenciją tęsė bendruomenės pirmininkė. Ji pristatė įgyvendinamą projektą, pasidžiaugė, kad šiai mūsų veiklai buvo skirtas finansavimas, todėl galėjome įsigyti vėliavų stiebus, pastatyti tėviškėnų atminimui koplytstulpį. Džiugu, kad į  bendruomenės gyvenimą gražiai integravosi  jaunimas. Jie gina bendruomenės  garbę bendruomenių sąskrydžiuose, įvairiose sportinėse varžybose, dalyvauja bendruomenės organizuojamose šventėse, patys pagal galimybes susitvarkė krepšinio aikštelę ir turiningai leidžia laisvalaikį.

Sveikinimo žodį susirinkusiems kraštiečiams tarė  Miežaičių kaimo gyventoja Stanislava Pečiulioninė.  Prisiminimais pasidalino iš Ispanijos į gimtus namus trumpam užsukusi Elytė Daknytė -  Plungienė. Organizatoriai  džiaugės konferencijoje matydami gerbiamą kraštietę Virginiją Plukaitę – Balčiuvienę, kurį dalinosi šiltais prisiminimais apie praleistas vaikystės ir jaunystės dienas Daukučių kaime. Konferencijos organizatoriams padėkojo kraštietis, liaudies meistras, buvęs Miežaičių kaimo gyventojas Antanas Pečiulionis su žmona Jurgita.

Konferencijos pabaigoje bendruomenės pirmininkė L. Dikavičienė kvietė visus dažniau sugrįžti į  tėviškę, dažniau aplankyti tėvus, draugus, gimines.  Naudokimės  Tėvynės dovanotais sparnais, bet nepamirškime ir tvirtų savo šaknų.

Prieš rašant paraišką projektui ,,Ateitis mūsų rankose“, buvo diskutuota su bendruomenės žmonėmis. Diskusijose paaiškėjokad žmones nori dalyvauti įvairiuose užsiėmimuose. Atgaivinant ir puoselėjant senųjų amatų tradicijas,  į projekto veiklas įtraukėme aštuonis  vilnos vėlimo užsiėmimus, į kuriuos atvykdavo  dvidešimt dalyvių. Neturime bendruomenėje mokančių velti vilną todėl, projekto dėka, galėjome kreiptis į profesionalius vilnos vėlėjus. Mums padėti sutiko profesionali vilnos vėlėja iš Vilniaus Ž. Audickienė. Savo darbą išmananti profesionalė sugebėjosudominti vilnos vėlimu užsiėmimų dalyvius, suteikėprofesionalių žiniųProtėvių kultūrą bei gyvenimo būdą pažinti norėjusios merginos ir moterys turėjo labai gerą progą susipažinti su įdomiu vilnos vėlimo amatu ir savo rankomis pabandyti pasigaminti dirbinių iš avių vilnos. Vėlimo technologės ir dizainerės Žavintos Audickienės  vadovaujamas kolektyvas, per kiekvieną susitikimą po keletą valandų triūsė prie vėlimo darbų. Pažintis su vilna prasidėjo nuo smulkių darbelių – sagės, karoliukų sau, mamai, dukrai ar geriausiai draugei. Užsiėmimų vadovė supažindino su vilnos vėlimo būdais.   Vilną velti galima sausuoju ir šlapiuoju būdu. Sausuoju būdu veliami aksesuarai, žaislai, sagės, interjero detalės. Vilna badoma specialiomis adatomis, vilnos plaukeliai sukimba tarpusavyje. Šlapiajam vėlimui naudojamas vanduo ir muilas. Šlapiojo veltinio technika leidžia suvelti itin didelius darbus, tokius kaip rūbai, kilimai, batai. Užsiėmimų dalyvės negalėjo atsidžiaugti savo darbo vaisiais. Vienos nusivėlė sagę, šalį, pirštines, kitos – net ir patogias, šiltas šlepetes, kepures, liemenes. Smagu buvo pajusti, kad iš tokio lengvo, padrikusio pluošto kruopščiai triūsiant galima savo pačių rankomis nusivelti mielus, patvarius daiktus ir iš pamokos išeiti ne basomis, o apsiavus puikiu savadarbiu avių kailio apavu ar apsigobus nuostabiausių spalvų šaliu.     Vėlimo užsiėmimų metu  bendruomenės namuose buvo daug šiltų emocijų. Malonus pabuvimas ir pasiplepėjimas su kaimynėmis, užsiėmimai su švelnia, šilta vilna, kuri nepastebimai virsdavo žaviausiu meno kūriniu, sukūrė visapusišką harmoniją. Tai buvo tikra terapija visoms užsiėmimų dalyvėms.

© Vietos veiklos grupė „Radviliškio lyderis“